Išgyventi Saulėtekyje

Perskaičiau Dovilės bloge santraupą „PGLU“ ir ilgai negalėjau suprasti, kas čia užšifruota… Ir tik vėliau susipratau, kad pati ją naudojau savo Saulėtekio vietos konkretizavimui. Turėjau pažvelgti išgyventisaulėteky.blogas.lt į virtualias akis ir prisipažinti, kad apleidau jį…
O turėjo jis būti smagios ironijos kampelis, atsvara cukriniam įvaizdžiui reklaminiuose bukletuose, besišypsantiems studentų atstovybių narių veidams, kurie dar vakar keikė dėstytojus, neįdomias paskaitas, visą sistemą apskritai, o šiandien nekaltus abiturientus kviečia prie jų prisijungti.
Taip pat kažkur tarp eilučių turėjo slypėti viltis, kad po ketverių metų nieko nesigailėsiu, pasiimsiu iš Saulėtekio viską, kas geriausia ir spjausiu į visą blogį.
O vat išėjo kaip išėjo: jokio pastovumo, dialogo su gerbiamais skaitytojais ;)
Kartais vis dar noriu ką nors parašyti, dažniausiai vizito tualete metu. Ne, čia ne apie tai, kad toje vietoje gimsta geriausios idėjos ir net meilė (V. Tarasovo atveju).
Taip, prisipažįstu, esu išlepinta gerų bendrųjų tualetų. Mokykloje visuose buvo remontas, jie tiesiog spindėjo savo švara. Reikalo prispirtam įlėkus į kabiną proceso pabaigoje nelaukė toks nemalonus siurprizas, kaip tualetinio popieriaus nebuvimas. Jis tiesiog buvo. Visada maloniai kabėjo šalia ir vertė jaustis lyg būtum namie… Ir ne, privačioje mokykloje nesimokiau. Tiesiog kasmet vyko akcija, kurios metu kiekvienas turėjo atnešti pakelį, o valytojos juo aprūpindavo kiekvieną kabiną.
Čia tualetinis popierius – prabanga, kuria, beje, reikia pasirūpinti iš anksto. O jo būna tik rytais. Galbūt kažkas namuose taupo vandenį, bet aš asmeniškai pas nykštukus apsilankau tik po pietų, kai organizmas suvirškina tuos kelis puodelius kofeino, kuriuo bandau palaikyti savo smegenų veiklą. Ir popieriaus tada jau beveik niekada nebūna…
Ir dar tas kvapas. Ventiliacijos nėra, langų niekas neatidaro. Gal čia prevencijos tikslais, kad lankytojai per ilgai neužsibūtų?
Studentams jau taip būna, kad kišenėje – tik keli centai, todėl sušildyti rankas prie kavos ar arbatos puodelio nepavyks. O po 3 valandų ledinėje auditorijoje nepadeda net paltas. Tokias atvejais visada karštu vandeniu išplaunu rankas. Bet Saulėtekyje karštas vanduo – prabanga. O prabangos juk studentams nereikia. Taigi karštas vanduo tiesiog užsuktas. Popierinių rankšluosčių, aišku, irgi beveik niekada nėra. Ir vėjelio taip pat. Taigi rašome per paskaitas su pirštinėmis.

Nežinau kaip jūs, bet aš, kiekvieną kartą suvalgydama 100 g pakelį čipsų, visada gailiuosi, kad tai padariau. Nes neskanu. Kai kas nors pavaišina, paskanauji vieną kitą gabalėlį, beprotiškai skanu. Bet visas pakelis, net ne didžiausias, suvalgytas nesidalinant su kitais, skatina prisiminti visus šiurpius faktus apie šio produkto poveikį sveikatai.
Kažkada parduotuvėse eilute kabėjo maži čipsų pakeliai. Ir kainavo mažiau nei litą (neabejoju, kad bankų nacionalizavimo ir visuotinės krizės metu jie kainuotų jau daugiau, bet šį kartą ne kainoje esmė), ir bent jau man jie išlikdavo gardūs iki paskutinio kąsnelio. Ilgaamžių kinų išmintis teigia, kad žmogus neturi pasiekti pilno sotumo jausmo. Taigi mažasis čipsų pakelis buvo mano tobula porcija.
Bėda ta, kad jau ilgą laiką neįmanoma rasti mažiausiųjų pakelių. Kalbu apie tuos populiariausius, ne kažkokias kukurūzų lazdeles, kurių netrūksta. Net tos pakuotės, kurios kažkada buvo vidutinės, padidėjo.
Šiandien Saulėtekio užkandžių aparatas mane nustebino dar kartą. Ką gi ten matau? Mažąjį čipsų pakelį. Ir dar mano mėgstamiausio skonio. Gaila tik, kad valgyti bulvių traškučius universitete man kažkaip ne lygis… Čia reikia gerti kavą ir skanauti tinginio, kuris, priešingai nei dauguma besikeičiančių pyragų, dar niekada nenuvylė.

Žaliųjų judėjimas dabar yra kaip niekada madingas. Iš pogrindžio jis išsikėlė į tarptautinės politikos areną. Ko vertas vien Al Gore „Nepatogios tiesos“ pasisekimas – retai dokumentinis kinas rodomas komerciniuose kino teatruose ne specializuotų festivalių metu.
Esu labai už visas „žalias“ akcijas, renkuosi medžiaginį pirkinių maišelį vietoje plastikinio, itt. Bet žalios spalvos stengiuosi vengti. Tai graži spalva, bet kodėl staiga tiek daug žmonių aplinkui tiesiog pamišo dėl jos?
Pripažinkite, tai tikrai niekada nebuvo populiari spalva. Vienas kitas turėjo žalius marškinėlius, kitokius rūbus ar daiktus. Bet tai buvo labiau išimtis jų garderobe, ne taisyklė. Atėjo, pamatė ir nusipirko. O dabar atsirado žmonių, kurie specialiai ieško žalių daiktų.
Jau jau norėjau nusipirkti žalios spalvos kompiuterį, bet apsigalvojau. Vagių ir taip netrūksta, dar ims kas ir vien iš žalios idėjos pasisavins…

Studentiškoje liaudyje vis nerimsta kalbos apie aukštąjį mokslą, o man šį semestrą nuo rugsėjo taip ramu… net pačiai keista. Juk nuo mano vidurkio iki pažangiojo studento statuso – kaip nuo gimtojo rajono iki Kamčiatkos (kurią bepaimtumėte). Bet vis dėlto sugebėjau įšokti į paskutinį senosios tvarkos PVF traukinį. Ir net važiuoju pirmąja klase – gaunu stipendiją. Nejaugi valdžia galėtų atimti paskirtą stipendiją arba liepti mokėti už mokslą iš jos? Be akademinių mokesčių gyventi taip gera… Net mokytis lengviau.
Kaip žinote, išmokos studentams ribojamos trijų raidžių kodu, MGL‘u, kuris šifruojamas kaip minimalus gyvenimo lygis. Taigi studentas, gaunantis nors vieno MGL‘o stipendiją, bent jau minimaliai turėtų išgyventi. Kai kurie gauna net 1.5 ar dar daugiau – kvepia prabanga, ar ne? Tikrai prabangiais makaronais iš Cento parduotuvių tinklo…
Bet nesiskundžiu. Kai perveda už kelis mėnesius iš karto, skaičiai iš tiesų džiugina akis :) Mėnesiniam bilietui ir kopijavimui tikrai užteks.
Bet yra žmonės, kurie pasiryžę iš stipendijos nuveikti daugiau ir išleisti ją prasmingiau. Jie padarys tai, ką valdžia planavo seniai, bet vis neprisiruošė padaryti. Jie gyvens vien iš stipendijos. Sėkmės Jums, brangieji, jos Jums, manau, prireiks.

Vieno vietinės reikšmės laikraščio internetiniame puslapyje pastebėjau įdomų faktą: po piktais straipsniais prirašyta apie šimtą komentarų, o džiugios naujienos sulaukia vos vieno kito. Dar žmonės nemėgsta straipsnių, kuriuose niekas aklai nesilaiko vieno argumento, aršiai kritikuodamas kitus. Jeigu nori sulaukti dėmesio, reikia būtinai bent trupučio cinizmo, ironijos, beprotiškų palyginimų. Todėl, nors ir nesu linkusi į kraštutinumus, blogas „išgyventi Saulėteky“ tapo būtent toks. Neslėpsiu, būtent todėl, kad sulauktų bent kiek dėmesio.
Bet kartais tokia strategija atsigręžia prieš asmenį – skaitytojai nenori suprasti, kad yra ir kita tavo pusė. Ne tik ciniškoji, ne tik aukos, bet ir laimėtojo dalis. Nes būtent toks yra mano Saulėtekis, susidedantis iš pergalių ir pralaimėjimų. Kiekvieną dieną.
Niekada nenorėjau tiesiog varyti ant aukštojo mokslo. Statusas „studentas“ man vis dar daug reiškia. Tikiu studentija kaip žmonėmis ir institutu. Tiesiog bandau atskirti gėrį nuo blogio, kad žinočiau, kurį reikia mažinti, o kurį didinti. Bandau išsaugoti sveiką protą bei požiūrį į viską, kas supa mane. Taip pat tikiu pvz. šeima ir jos vertybėmis, bet nepateisinu vedybų vos po mokyklos baigimo ir tik todėl, nes „taip reikia“.
Niekas negalėjo apsispręsti, ar paskutinis įrašas jam patiko ar ne, nekalbant jau apie komentavimą. Dalijatės savo panašiomis nuoskaudomis, bet negalite pasakyti, kad irgi su džiaugsmu einate į paskaitas? Galbūt tai visai ne priežastis, bet vien galvojant, kad tai gali būti tiesa, man darosi liūdna. Nes nepaisant nevykusių pirmųjų metų universitete, nepaisant neteisybės, kuri vis dar čia tvyro, nepaisant abejingų kursiokų veidų, vis dar noriu tikėti aukštuoju mokslu…

Koks nuostabus penktadienis, tiesa? Na ir kas, kad kartais lyja lietus – juk kartais išlenda ir saulė. Dirba jie šiandien pamainomis – vos spėju akinius nuo saulės pakeisti skėčiu.
Po penktadienio išauš šeštadienio rytas, kada gali ilgiau miegoti, nereikia niekur skubėti, nėra kamščių ir kitokių kasdienybės požymių. Ir dar yra sekmadienis. Jau apgaubtas pirmadienio šešėlio, bet vis dar laisvas ir pašvęstas saldžiajai tinginystei. Seniai jau tokį turėjau, paskutiniai savaitgaliai buvo kupini veiksmo, noro atsidžiaugti paskutinėmis vasaros akimirkomis.
O dabar, nors žinau, kad ilgėsiuosi vasaros, jos šilumos ir beveik niekada neatslenkančia tamsa, nebebijau rudens. Staiga ir Saulėtekis tapo ne toks jau baisus. Paskaitų metu nebekyla pagunda mesti ką nors į dėstytoją, jos netgi pradėjo teikti džiaugsmą. Ateitis, kokia jinai bebūtų, nuteikia optimistiškai. Tikriausiai tą džiaugsmą dar labiau sustiprino žinia, kad bet jau šį semestrą už mokslą mokėti neteks.
Kad tik koks hadronų greitintuvas visko nesugadintų ;)

Kai kartais suabejoji teisingumu Saulėtekyje, šis nusiunčia tau ženklą, kad šios vertybės trupiniai vis dar egzistuoja šioje miškų apsuptoje mokslo bazėje. Ne, degantis krūmas su manimi nekalbėjo, bet teisingumo pamoką gavau iš užkandžių aparato.
Kartais reikia užkąsti greitai. Tam labiausiai tinka koks nors šokoladukas, kurį galima suvartoti pakeliui į 7 aukštą (Saulėtekio liftais beveik nesinaudoju – kai kartą lipant laiptais pavyko aplenkti dėstytoją, kuris į paskutinį aukštą važiavo liftu, užsidariusiu prieš pat mano nosį, supratau, kad ši susisiekimo priemonė, jei turi sveikas kojas, nelabai veiksminga). Universiteto valgykloje – kamščiai, o prie aparatų beveik nebūna eilių (nebent prie kavos po pirmos paskaitos). Tad įmečiau litą, nuspaudžiau norimo šokoladinio batonėlio numerį ir stebėjau, kaip juda aparato vidus. Mano užkandis jau jau turėjo nukristi į apačią, kai, popierėliui įstrigus tarp spiralės, jis liko aparato viduje.
Štai tau, mergaite, tavo išsvajotas teisingumas – juk dar pameni, kaip kartą už vieną litą iškrito net du Milky-way. Supratusi užuominą, pavalgiau jau grįžusi namo.

Kartais dėstytojai, nebežinodami, ką bepridurti, studentus paleidžia anksčiau. Taip būna retai, dažniausiai tik per pirmąją paskaitą/seminarą ir mokslo metų pabaigoje, kai jie pvz. įeina į baigiamųjų darbų ginimo komisijos sudėtį.
Gerai, jeigu po tokios sutrumpintos paskaitos gali bėgti namo. Bet kartais tenka laukti seminaro. Taigi lauki valandą. Saulėtekis nėra mano mėgstamiausia vieta stumti laiką. Net mano mėgstamiausias dalykas čia – kava – pabrango. Taigi už gabalėlį tinginio ir kavos puodelį tenka mokėti tiek, kiek MRU studentai išleidžia pietums. Bet gi mes nesimokome „raudonų plytų pastate Baltupiuose“, kaip, pabrėždamas Saulėtekio viršenybę, kartą išsireiškė vienas dėstytojas. Taip, mes esame gyvi mokslu ir graužiame tik knygas.
Valanda – ne tiek ir daug. Aišku, vidurinėje tai – viena pamoka su pertrauka, bet akademinis gyvenimas yra skirtingoje laiko zonoje. Jau įpratau.
Blogiau, kai po valandos, sąžiningai atėjęs į seminarą, sužinai, kad tas vyks dar po vienos valandos.
Nesuprantu, kam universiteto valdžia įsipareigoja pateikti kito semestro tvarkaraščius vos įpusėjus vienam. Kad studentai suplanuotų savo laiką? Galėtų suderinti laisvųjų dalykų tvarkaraščius? Bet juk jie vis tiek pasikeis, o dėstytojai, net neperspėję, galės keisti užsiėmimų laiką.
Galbūt tiems, kurie nedirba ir gyvena netoli universiteto tai – ne problema. Bet tai nepagarba visiems kitiems.

Psichologai teigia, kad vaikai jaučiasi saugūs, kai nesiskiria nuo savo bendraamžių. Jie nenori atrodyti, elgtis kitaip nei kiti. Toks bandos šauksmas. Ir iš tikrųjų – ar bandėte, būdami vaikai, būti storesni, daug plonesni nei kiti? Ar nešiojote dantų aparatą? Ar turėjote strazdanų? Neturėjote madingų pokemonų/digimonų/kitomonų penalo? Tada nors kartą mokykloje turėjote jaustis apgailėtinai.
Mano mama nebuvo iš tų, kurios mėgo savo vaikus rengti taip, kad jie tarp kitų paskęstų lyg pliki kareiviai uniformuotų kolegų būryje. Nors dabar, žiūrint į savo vaikystės nuotraukas gražūs rūbai džiugina akį, tada labai norėjau būti kuo panašesnė į savo drauges. Tada tai reiškė būti normalia. O normalumas buvo madingas. Gerai pagalvojus, jis tikriausiai niekada neišėjo iš mados.
Paaugliai mėgsta išsiskirti. Bet ar pastebėjote, kad tas išskirtinumas visada turi būti kontroliuojamas? Dažnai mokėjimas groti gitara labiau pageidaujamas nei gebėjimas skambinti pianinu. Emo stilius vertinamas labiau nei gėlių vaiko – hipio – įvaizdis. Maištaujanti siela – gerai, puikūs chemijos rezultatai ir noras tapti gydytoju – nuobodu.
Tie patys emo dažnai save vadina mažuma. Bet šis stilius sulaukė tiek pasekėjų, kad pamažu paprastas paauglys tampa retenybe. Taip yra su daugeliu dalykų – po kažkurio laiko mažuma tampa dauguma ar bent jau solidžia visuomenės dalimi. Tiesiog peržengiama nematoma riba, už kurios – nauja pusiausvyros sąvoka.
Šiandien autobuse Šeškinės kalvų stotelėje išlipo būrys ilgų, tiesių plaukų blondinių. Jos visos turėjo didelius tamsius akinius, aptemptus džinsus, striukę ir marškinėlius su užrašais ar paveikslėliais. Jos visos patraukė Akropolio link. Ir jos net nebuvo draugės.
Pasibaisėjau. Kiekviena jų buvo graži, išpuoselėta, bet tokia panaši į visas kitas. Ar aš, blondinė su savo mėgstamais dideliais akiniais buvau į jas panaši? Ar kas pastebėtų mane jų minioje? Ar tai, kad vilkėjau juodas kelnes ir nebuvau dažyta, pelnė man išskirtinumo taškus?
Vis dėlto tikriausiai tiesą pasakė viena mainų programos studentė: „Kiekviena čia – plona ir ilgaplaukė. Boring!”. Ir be kompleksų dėl žemo ūgio ir apvalių kūno formų pasirausė savo didelėje rankinėje ieškodama išsibarsčiusių riešutų.
Tikriausiai besivaikydami išskirtinumo visi mes panašėjame…

Štai jie prieš mane. Jų daug ir jie juodi, beveik kaip vyrai juodais drabužiais. O aš dar jiems nesu pasiruošusi. Kaip jie taip galėjo pasielgti su manimi? Mano atostogos dar net neprasidėjo, o jie jau išsirikiavę lentynose – naujos, rudens kolekcijos batai. Tamsūs ir uždari, visiška priešingybė mano lengvoms basutėms, kurių dar nenoriu nusiauti.
Būtent taip pasijutau rugpjūčio pradžioje beieškodama maudymosi kostiumėlio. Beje, visi baisūs ir brangūs.
Taip jau šiemet išėjo, kad kažkur toliau išvažiavau tik vasaros pabaigoje. Visi prekybininkai tikriausiai atostogavo birželį arba liepos mėnesį, o rugpjūtį paliko ruoštis mokyklai ir naujam mados sezonui.
Grįžau į Vilnių ir susidūriau su liūdna tiesa – iki Saulėtekio aplankymo teliko kelios dienos. Iš visų jėgų bandau nuslėpti panikos priepuolius – pirmą kartą gyvenime rugsėjo 1-oji man – nebe šventė. Nusipirkau spalvotus batelius – gal bent į juos galėsiu pasižiūrėti, kai akys pavargs žvelgti į bespalves auditorijų sienas. Nežinau, kaip jums, bet man universitete labai trūksta spalvų.
Vis mąstau, kokią naują kryptį suteikti mano Saulėtekiui internete – vien skųstis nenoriu ir žinau, kad turiu pasakyti daugiau, negu parašyti, kaip dar vienas PGLU dėstytojas suvarė žemesnę vietą Lietuvos universitetų reitinge užimantį universitetą.