Išgyventi Saulėtekyje

Nešioju akinius. Šiandien, kai kas antras turi didesnių ar mažesnių regos sutrikimų, tai – ne bėda ar gėda. Yra gražių akinių rėmelių, platus kontaktinių lęšių pasirinkimas.
Dažnas vyresnis žmogus šaukia, kad visa tai per tuos nelemtus kompiuterius. Deja, turiu jus nuvilti, aš prie kompiuterio atsisėdau jau su minusu kiekviename lęšyje (o buvo laikai, kai turėjau vieną stiklą paprastą ;). Taigi esu dar iš tų, kurie regėjimą sugadino skaitydami knygas (ne visada prie gero apšvietimo) ir žiūrėdami televiziją (bet ne animacinius filmukus – kabelinę namuose įvedėme dar vėliau, nei gavau kompiuterį). Taip, augau su TV3, jos „Be tabu“, „Lietuvos ryto televizija“, serialais A-komanda, McGaiveris, pirmosiomis muilo operomis ir kitomis laidomis, kurių pavadinimų jau nebeatsimenu. LNK niekada nemėgau, LTV dvelkė sovietmečiu, BTV tai išnykdavo, tai vėl pasirodydavo…
Televizijos beveik nebežiūriu (nebent animacinius filmukus – pasirodo, ir studentai mėgsta kempiniuką ir Simpsonus), bet knygas mėgstu iki šiol. Bet štai čia ir susiduriu su problema – knygyne brangu, bibliotekoje sunku rasti kažką įdomaus, jeigu tiksliai nežinai, ko ieškai. Knygynų „iš antrų rankų“ labai mažai. Ir dažniausiai juose tik labai senos knygos.
Taip pat nepasitikiu anotacijomis. Mėgstu, kai kažkas aistringai kalba apie knygą. Taip atradau Harlaną Cobeną ir Paulinos Pukytės „Jų papročiai“.
Tad esu pasiryžusi atiduoti Johno Irvingo „Našlę vieneriems metams“, jeigu kas nors atiduotų savo knygą ir pasakytų, kodėl verta ją perskaityti. Noriu, kad knyga rastų gerus namus, todėl nerašysiu apie ką jinai – kas jos trokštate, rašykite.

Ką gi, bandome skambinti Zebrui…

Kaip ir reikėjo tikėtis, automatinė moteriškė savo lėtu ir bejausmiu balsu nepasakė, kurį mygtuką reikia spausti, norint atsisakyti paslaugos. Paspaudžiau tą, kuris atstovavo labiausiai man tinkamai paslaugai. Po sekundės atsiliepė gyvas žmogus, paaiškinau, ko noriu. Liepė pasakyti abonento vardą ir pavardę, telefono numerį ir informavo, kad sujungs su kažkokia viršininke ar specialiste. Vienu žodžiu, atsisakyti paslaugos – čia jums ne šuns papas.
Kol jungė, pasiklausiau kažkokios grėsmingos dainos. Pagaliau atsiliepė ta žadėtoji viršininkė.
- Laba diena, norėčiau atsisakyti Zebra interneto – pasakiau aš.
- Laba diena – atsakė ji man ir pradėjo įkalbinėti nesiryžti šiam baisiam žingsniui. Va toks yra greitesnis planas, va toks kitas yra, galima ta ir aną, itt. Bet aš buvau tvirta – Jūs man tik pasakykite visas procedūras, kurių reikia norint atjungti Jūsų internetą. Moteriškė atsiduso ir pasakė, kad reikia prašymo su parašu, kurį reikia nunešti į Vilniaus 33 arba atsiųsti paštu. Kadangi nuvažiuoti į miesto centrą greičiau, negu susiruošti į paštą ir laukti, kol laiškas pasieks adresatą, parašiau prašymą (dešiniajame kampe vardas, pavardė, adresas, tel. numeris, per vidurį „Prašymas“, po juo data, toliau „Aš, Vardenis Pavardenis, abonento numeris toks ir anoks (iš manoteo kairioji viršutinio kampo), prašau atjungti man Zebro internetą.“, apačioje parašas), daviau pasirašyti tam, kam reikia (sutartis nebuvo mano vardu, juk tada vos pradėjau lankyti gimnaziją) ir nubėgau į centrą.
Įžengiau į Teo patalpas ir sustojau ties numeriukų dalinimo mašina. Man tiko tik „Kitos paslaugos“ mygtukas, kur mažomis raidėmis parašyta „laikinas paslaugos atsisakymas“. O ne, mielieji, išsiskirsime ilgam ;)
Turiu pripažinti, kad Teo jungia visų sluoksnių žmones. Mačiau ir rimtus kostiumuotus vyrus, šeimas, pasipiktinusius pensininkus (jų, beje, daugiausia, kaip ir turi būti). Šypseną išspaudė moteris, aprėkusi visą personalą, nes jai buvo atjungta telefono linija: „Aš Jums ne koks juridinis asmuo! Patikrinkite sąskaitą – kiekvieną mėnesį po 200 lt moku! Vieną kartą nesumokėjau! Aš Jums ne koks juridinis asmuo!“.
Pirmą kartą nieko nepešiau, nes pasirodo, reikėjo dar paso kopijos. Atsiprašantis mielos merginos veidas neleido ilgai ant jos pykti ir pasakiau, kad grįšiu rytoj.
Rytdieną vėl sėdėjau toje didelėje salėje ir laukiau, kol švieslentėje pasirodys mano numeris. Po pusvalandžio (ačiū Teo už minkštas kėdes) sulaukiau savo eilės.
- Laba diena, norėčiau atsisakyti Zebro interneto – pasakiau moteriai priešais mane ir padaviau prašymą bei paso kopiją.
- Laba diena. Ar galėčiau sužinoti, kodėl? – nebe pirmą kartą jaučiausi kaip išdavikė.
- Suradau geresnį pasiūlymą… – tyliai atsakiau. Kam man viso to reikėjo? Galėjau sau ir toliau draugauti su Zebru…
- Suprantu…
Po minutės sužinojau, kad internetą atjungs paskutinę mėnesio dieną. Viso Jums geriausio.

Kai internetą vedė prieš kelerius metus, iš pradžių atėjo tada dar Telekomo atstovė, pasirašėme sutartį, gavome modemą (su visais, nors ir trumpais, laidais – tereikėjo dar 10 metrų nupirkti). Po kelių dienų turėjo įjungti internetą. Vėliau atėjo žmogus – nuo – kompiuterių ir viską pajungė prie kompiuterio. Jausmas buvo nerealus :)
Dabar prijungimas truko trumpiau, nei valandą. Simpatiški vaikinai negalvojo, kad užteks 1 metro laido ir davė jo tiek, kiek reikia. Ištrynė Zebrą ir pasakė, kad internetas atsiras po valandos. Melavo – užteko 10 minučių.

Kai namiškiams pasakiau, kad įjungimas, laidai ir visa kita – nemokamai, negalėjo patikėti. Labai jau keistai tai skamba, kai prisimeni, kad kažkada visus metus mokėjai įmokas už įjungimą.
Nebėra modemo, kuris užėmė dvi vietas prailgintuve (vieną tiesiog uždengė) – galiu pajungti spausdintuvą ir įkrauti telefoną savo kambaryje. Maži pasikeitimai, bet džiugina.

Teko girdėti, kad Saulėtekyje internetas greitas ir pigus. Barake negyvenu, bet studentė vis dėlto esu, todėl man nesvetimas noras gauti kuo daugiau ir kuo pigiau (nors tai tikriausiai universalus siekis). Dėl šios priežasties su pavydu klausiau, kaip kiti pasakojo, kaip už internetą moka mažiau, nei aš ir džiaugiasi didesne jo sparta. Ilgai brandinau mintį pakeisti tiekėją, kol pagaliau nusprendžiau, kad tai įvyks dar šią vasarą.
Internetu naudojuosi jau 5 metus, per tą laiką nė karto nesulaužiau ištikimybės priesaikos, t.y. sutarties su Tako internetu (vėliau evoliucionavusiu į Zebrą). Iš pradžių turėjau 60 val. per mėnesį. Kai sąskaitos pradėjo 2 kartus viršyti normą, nusprendžiau, kad tokie apribojimai manęs netenkina ir reikia pakeisti planą arba tiekėją. Bet tuo metu name buvo įmanoma prisijungti tik prie dar vienos firmos interneto, kuris, nors ir buvo greitas, bet brangus. Taip pat visai neseniai baigiau mokėti įmokas už modemą (kuris atrodė jau nauduotas – už 200 litų galėjo ir naujesnį parūpinti…), nenorėjau vėl mokėti įvairų įvedimo ir panašių mokesčių, todėl apsistojau ties nauju planu. Tada internetas be apribojimų nuo 17 iki 8 val. atrodė kaip likimo dovana, todėl neatbaidė net 200 lt įvedimo mokestis. Iš mokyklos namo grįždavau valandą dvi prieš interneto įjungimą, savaitgaliais internetas galiojo visą parą, tad apribojimų beveik nejaučiau ir net džiaugiausi, kad jie neleidžia man visą dieną praleisti prie kompiuterio.
Bet štai įstojau į universitetą ir, siekdama nebankrutuoti spausdindama įvairią mokslui reikalingą medžiagą (užtenka ir keliasdešimties litų per mėnesį, išleistų kopijavimui), pradėjau viską skaityti internete. Taigi interneto reikėjo kasdien.
Pradėjau naudotis paslauga, leidžiančia įjungti internetą vieną dieną už 1 lt. Bet vėliau Zebras pasakė: arba 3 lt per dieną, arba 9 per mėnesį. Pasirinkau pastarąjį.
Taip gyvenau sau metus, kol vieną dieną, stebėdama lėtai atsidarančius puslapius ir labai lėtai užsipildančias siuntimo juosteles, nusprendžiau – laikas keistis.
Kaip žinia, apie paslaugos užsisakymą galima sužinoti internete, spaudoje, iš lankstinukų, itt. Žinojau, ko noriu – skynet interneto. Tad paslaugos užsisakymas praėjo sklandžiai – 10 minučių ir aš jau nauja vartotoja. Bet kaip atsisakyti senojo interneto? Oficialus puslapis tyli – niekam dar nekilo tokia šventvagiška mintis. Gūglis nieko tikslaus neišmeta. Ką gi, bandome skambinti Zebrui…

Paskelbti bendrojo priėmimo rezultatai – pasidžiaukime už tuos, kurie įstojo ten, kur norėjo ir tuos, kuriems nepasisekė – jie dar nežino, kad likimas krečia išdaigas ir prioritetai gali greitai pasikeisti. Kartais žmonės atranda save ten, kur nesitikėjo – to jums, pirmakursiai, ir linkiu – džiaugsmo iš studijų.
Šiandien nubėgau pratęsti savo pažymėją, t.y. už 15 lt nusipirkti lipduką su pelėdos atvaizdu ir data ir užmokėti 3 lt už jo užklijavimą, taip vadinamą banko mokestį.
Ech, prisimenu aš save prieš metus, lyg tai būtų šiandien. Lietingą dieną su drauge keliavome į Saulėtekį, tada dar tokį tolimą (nors atstumą rytais keikiau visus mokslo metus), nepažįstamą. Net važiavome kitu keliu, nei ateinančiais metais.
Nežinojome, kur eiti, kur galima padaryti dokumentų kopijas, kur yra viena ar kita auditorija. Gavome daug įvairiausių lankstinukų, informacijos, kūrėme ateities planus. Šnipštas. Tik Saulėtekio miškai kvepia taip pat gaiviai, visa kita pasikeitė neatpažįstamai.
Bet juk nėra taip blogai – kava čia tikrai skani ;)
Tai su kuo susitiksime Saulėteky?

Prieš pusmetį sudariau nebylųjį paktą su Saulėtekiu – jeigu sesiją išlaikysiu be skolų, tikrai neišstosiu. Savo svajones galiu bandyti įgyvendinti ir studijuodama čia, o universitete įgytos žinios vis vien pravers – labai jau plačios jų panaudojimo galimybės.
Birželio pabaigoje sužinojau, kad tikrai viską išlaikiau. Ne maksimaliais balais, bet nereikia nieko apgaudinėti – mokiausi nepersistengdama, kas įstrigo galvoje – patinka ir domina. Taigi, lieku Saulėteky.
Liepos viduryje nutariau pasidomėti rotacine eile ir tikrai nustebau – esu viduryje šiltų nemokamų vietų, daug aukščiau, negu įstojau. Apskaičiavau stipendijos galimybę – kol kas esu paskutinė, turinti gauti stipendiją.
O dabar apie naująjį įstatymą. Pagal jį iš beveik 200 studentų už mokslą nemokėtų 15 žmonių. Pagal dabartinę tvarką 19 žmonių turėtų gauti padidintą stipendiją. Padidintą, net ne paprastą. Taigi 4 žmonės ne tik kad negautų stipendijos, bet ir mokėtų už mokslą. Ir čia net ne skambiai žiniasklaidoje aptarinėjama tiksliuosius mokslus studijuojančiųjų situacija. Veiksmas vyksta socialinės krypties fakultete.
Mano fakultete valstybė sutaupytų pinigų, net jeigu būtų patvirtintas įstatymo projektas, nemokamą mokslą užtikrinantis asmenims, sesiją baigusiems be skolų – nemokėtų 72, kai dabar turėtų nemokėti 95. Tereikia vieno dėstytojo kurse, sukertančio 70% studentų.
Labai tikiuosi, kad bus teisus draugas, teigiantis, kad naujoji tvarka, jeigu bus įvesta, mums, jau studijuojantiems, įsigalios nuo pavasario sesijos. Nes labai jau norėčiau pasidžiaugti tais sutaupytais 520 lt.

Kartą teko lankytis viename Saulėtekio bendrabučių – kaip jau kažkada minėjau, prabanga, švelniai tariant, nekvepia, bet ir plačiai aprašytų vietinės faunos atstovų (tarakonų, žiurkių, pelių) nepastebėjau. Pagalvojau, kad tikriausiai kalbos apie nepageidaujamus gyvius – tik eilinis mitas.
Bet štai kartą, būdama Saulėtekyje, užsinorėjau išgerti. Nusprendžiau apsilankyti vietinių gyventojų parduotuvėje, pavadintoje bendrabučių komplekso vardu – Kamčiatka.
Mano ranka jau siekė durų, kai prie kojų prabėgo tikrų tikriausia žiurkė. O gal pelė – neskiriu jų, mokausi Saulėtekyje, ne Čiurlionio gatvėje. Turėjo mažą kūną ir ilgą uodegą.
Trumpam suabejojau, ar verta eiti toliau. Bet šį kartą nugalėjo troškulys ir studentams nebūdingas pasibjaurėjimas kažkokia žiurke prie parduotuvės. Užėjau.
Seniai jau lankiau tokias parduotuves. Nežinau kodėl, bet jos man kvepia Lenkija. Galbūt dėl to, kad važiuojant per tą šalį tenka kartais užsukti į kokią Biedronką ar panašią parduotuvę (mūsų Leader price atitikmuo, kuris, beje, man taip pat kvepia Lenkija). Jausmą sustiprino prekių asortimentas: niekur nematytas ir lenkiškas – sultys, šokoladukai. Nenuostabu, kad ir mano pasirinktos sultys buvo lenkiškos ir niekada neragautos.
Su Kamčiatka studentai tikrai neliks alkani, bet interjeras galėtų būti malonesnis akiai. Nors, kartais užsukti į praeitimi dvelkiančią parduotuvę visai malonu :)

Mokslo metų pradžioje, kai tapome abiturientais ir prieš akis buvo brandos egzaminai, mokytojai patarė aktyviai sekti naujienas – kas žino tuos snobus NEC komisijoje, gal paprašys kokį praeito mėnesio įvykį palyginti su XVI a. politika. Taigi turėkite, vaikai, plačiai atmerktas akis ir gerai išvalytas ausis – nežinote nei dienos, nei valandos, kai kokia atsitiktinai išgirsta informacija padės laimėti kelis balus per Didįjį Žinių Patikrinimą, liaudyje vadinamą brandos egzaminais.
Kiekvieną dieną skaičiau delfio žinias, bet kažkuriame forume perskaičiau, kad to neužtenka, reikia dar kokio spausdinto leidinio (taip aktyviai ruošiausi ne tik abitūros, bet ir žurnalistikos stojamajam egzaminui). Iš karto pagalvojau apie Lietuvos rytą – didžiausias, patikimiausias, ausias…
Vėliau, skaitydama blogus, bendraudama su žmonėmis, susijusiais su žiniasklaida, įsitikinau, kad nėra tas Lietrytis visagalis. Ir apsidžiaugiau, kad vis dėlto neišleidau šimtų litų prenumeratai.
Pradėjau kreipti dėmesį ne tik į straipsnių turinį, bet ir vertinti juose pateiktą informaciją, suprasti, kurie yra verti dėmesio, o kurių net neverta įpusėti. Kadangi jau seniau pastebėjau, kad esu gana lengvai manipuliacijoms pasiduodantis žmogus, tokia patirtis man – neįkainojama.
Taigi, ką norėjau pasakyti: svarbu mokėti atrinkti, kur yra objektyvi informacija, o kur ne.
Jau kažkada minėjau, kad žiauriai mėgstu skaityti, todėl negaliu abejingai praeiti pro spaudą, ypatingai nemokamą. Toks yra ir VU leidinys Universitas Vilnensis. Klysta tie, kurie galvoja, kad tai altruistinė universiteto idėja informuoti VU studentus, kas dedasi jų universitete. Informaciją studentai, aišku, gauna, bet pagražintą ir be palyginimų su kitais universitetais, kad jie nemanytų, kad už jų universitetų sienų irgi egzistuoja gyvenimas. Paprastas pavyzdys: apdovanojimai dėstytojams už skaidrumą. Leidinyje paminėta, kad VU dėstytojai gavo 4 apdovanojimus. Kodėl neparašyta, kad kelis kartus daugiau apdovanojimų gavo VGTU dėstytojai, nors šis universitetas ir nevykdo tiek skambių anti-nusirašinėjimo akcijų?
Spin.lt straipsnyje buvo paminėta nematomų laikraščių problema – ar šis universiteto leidinys nėra toks pat nematomas, bet sėjantis snobizmo sėklą tarp savo studentų? Juk yra tokių, kurie skaito ir galvoja, kad kaip čia puiku, kaip gerai, kad čia mokausi ir tiesą sakė dėstytojas, kad „raudonų plytų pastatas Baltupiuose“ mums – ne lygis.
Šio reklaminio leidinio internetiniame puslapyje taip pat radau įdomią apklausą:

Ar pavydite tiems, kurie gavo VU diplomus?
Pavydžiu
Man dar neaktualu
Mokausi ne dėl diplomo

Nemanau, kad korektiška užduoti tokį klausimą. Mano galva, daug geriau skambėtų „ar pavydite tiems, kurie jau baigė universitetus?“. Nes dabar žeminami kitų universitetų studentai, o VU turėtų pripažinti, kad ne visur yra geriausias – ko vertas vien ISM vardo paminėjimas garbingoje vietoje tarptautiniame reitinge, ko VU siekia jau seniai ir vis dar nesugebėjo pasiekti.

Neturiu tokių gerų barakinių draugų, kuriuos galėčiau aplankyti jų būste. Bet kartą teko apsilankyti Kamčiatkos bendrabutyje. Merginos šaunuolės, tikrai jaukiai įsikūrė mažame kambarėlyje. Būtent – mažame. Vietos trūksta žiauriai, privatumo – nulis. Dušai bei tualetai atnaujinti, virtuvė laukia savo eilės. Ilgi aptriušę koridoriai baugina. Bendrabučio aplinka kažkuo priminė stovyklą Kaune, kuri taip mane kažkada išgąsdino, kad pradėjau verkti ir norėjau keliauti namo. Stovykla truko 10 dienų, čia reikia gyventi daug ilgiau. Sako, kai kurie bendrabutyje išgyvena visą studijų laikotarpį. Mielai parūpinčiau jiems kokį baneriuką, jeigu tokių atsirastų tarp blogerių, aplankančių išgyventisaulėteky.
Bet kai į Saulėtekį užsuku pavasario bei vasaros vakarais, dažnai pavydžiu čia gyvenantiems. Labai jau mielai atrodo kompanijos, susirinkusios po medžiais su gitaromis ar alumi, bendraujančios iki vėlumos.
Taip pat jeigu būčiau futbolo aistruolė, nerasčiau geresnės vietos žiūrėti rungtynių nei ant žolės per didelį ekraną, kokį susiorganizavo vietiniai sirgaliai.

Aukštojo mokslo reformos stebina kiekvieną dieną. Kai mes laikėme abitūros egzaminus, mokamas mokslas kabėjo virš mūsų lyg Damoklo kardas. Pasisekė – visą semestrą sėdėjau šiltoje nemokamoje vietoje. Pavasario semestrą pradėjau sumokėdama universitetui nepažangumo rinkliavą, 520 lt, kurių dalį tikiuosi susigrąžinti kitais metais – visai nebaisus mokestis, palyginti su planuotais tūkstančiais už vieną semestrą.
Naujas karalius, tfu, ministras – nauja tvarka. Pasiūlymai keli: už mokslą nemoka visi, neturintys skolų arba tie, kurių vidurkis – daugiau nei 8. Nenorėčiau nieko įžeisti, bet vis dėlto parlamentarai ir kiti, dirbantys prie aukštojo įstatymo pataisų, realiai nesupranta studijų tvarkos. Tai žmonės, studijas baigę kitoje valstybės santvarkoje, net su kita, penkių balų vertinimo sistema. Kalbėsiu tik apie savo fakultetą, bet manau, kad ir kitur situacija panaši.
8 balų vidurkį turi nedaugelis. Tai žmonės, gaunantys padidintą ar bent jau paprastą stipendiją. Kad taip gerai baigtum semestrą, neužtenka lankyti paskaitų, reikia ir labai daug skaityti. Skaityti visą laiką ir net po kelis kartus, nes tokio informacijos kiekio apkrautos smegenys vėliau neprisimena to, ko mokeisi per pirmuosius užsiėmimus. Iki tam tikros ribos galima parašyti iš bendrojo išprusimo, paskaitų medžiagos, savo aukštojo IQ, bet vėliau prasideda kalimo sugebėjimų patikrinimas. Aišku, gali būti taip, kad gausi tokį klausimą, kurio atsakymą perskaitei prieš pat egzaminą. Bet čia jau laimės/atsitiktinumo dalykas.
Jeigu už mokslą nemokėtų tik tie, kurių vidurkis daugiau nei 8, nukentėtų daug studentų, kurie, nors ir daug moka, tiesiog neatitiko beprotiškų dėstytojo standartų. Taip pvz. atsitiko per vieną šio semestro egzaminą, kai neišlaikė beveik pusė kurso, nors tarp neišlaikiusių buvo ir tie, kurie mokosi tikrai gerai ir daug. Ar jie jau blogi studentai?
Nemanau, kad teisinga įvesti fiksuotą gero studento sampratą. Kiekviename universitete ar net fakultete jos labai skiriasi. Jeigu yra dėstytojų, kurie 8 rašo loterijos tvarka, prie visų traukdami atsitiktinio studento lapelį, negalima teigti, kad kažkuris balas nulemia, ar studentas gerai mokosi. Suprantu, kad tai yra daugiau pavieniai atvejai, bet vis tiek jie skatina nusivylimą aukštuoju mokslu.
Daugiau pritariu ministro pasiūlytam projektui, kuris numato, kad už mokslą nemokės skolų neturintys studentai. Bet ir čia yra vienas niuansas – ar kito semestro pradžioje egzaminą perlaikęs ir išlaikęs studentas turės skolą? Mano manymu, teisinga būtų, jeigu mokėjimą už mokslą nulemtų taip vadinama išankstinė rotacija, kuri pakisti galėtų tik jeigu asmuo egzamino nelaikė dėl ligos ar kitos svarbios priežasties. Nes jeigu egzaminus perlakę asmenys galėtų pretenduoti į nemokamą mokslą, tai iškreiptų paskutines likusias studijų vertybes. Egzaminų perlaikymas turėtų likti neigiamas pasekmes turinčiu institutu. Atsižvelgdama į tai, kad nors vieno egzamino neišlaiko bent 40% bendrakursių, nemanau, kad skirtumas būtų didžiulis. Bet tai bent jau apsaugotų nuo tokių kvailų situacijų, kuri atsitiko pavasario semestro rotacijos metu – vienodą balą turintys asmenys buvo perskirti storo PVF ir DVF brūkšnio – nemokamoje vietoje liko studentas, įstojęs aukštesniu numeriu.
Bet labiausiai mane nustebino ministro pozicija – pinigų papildomam studentų finansavimui yra! Kam tada tas silpnų, brandos egzaminų iškankintų abiturientų nervų tampymas gąsdinimais apie visuotinai privalomą mokestį už studijas?

Išeidama iš namų visada ant bevardžio dešinės rankos užmaunu žiedą. Ne, visai ne vestuvinį ar sužadėtuvių. Tiesiog įpratau ant tos rankos piršto nešioti žiedą. Kažkada negalima buvo nešioti žiedo ant nykščio – neva tik kvailiai taip daro. Dabar žieduoti nykščiai madingi, todėl nemanau, kad ir bevardžiai pirštai turėtų tvirtai laikytis tradicijų.
Tai yra mano įprotis, be kurio sunku išeiti iš namų, nes vos peržengus slenkstį nuogas pirštas primins apie save ir jausiuosi nesmagiai, lyg kažką pamečiau. Kiti negali išeiti iš namų nepasikvepinę.
Dažnai girdime patarimus, kad per daug kvepintis negalima, nes tai gali trikdyti kitus žmones. Pritariu, ypatingai jeigu šalia esančio žmogaus kvepalai primena jums tuos pačius, kuriuos gavote dovanų ir įdėjote į kailinių kišenę, kad žiemą nepultų kandys.
Bet kad ir koks prastas kvepalų aromatas bebūtų, jis vis tiek bus geresnis už prakaito dvoką. Tą geriausiai pastebėti žmonių pilnoje, tvankioje auditorijoje.
Kartais labai prisirišame prie kažkokio rūbo ir ilgą laiką jį nešiojame. Kartais jį išplauname. Kaip žinia, žiemą rečiau prakaituojame ir rūbą plauti reikia pvz. kartą per dvi savaites. Bet kai kurie individai taip prisiriša prie savo mėgstamų megztinių, kad ir vasarą negali su jais išsiskirti, pamiršdami, kad jau šilta ir net megztiniai norėtų dažniau išsimaudyti, nekalbant apie žmones.
Tokie individai vasarą laiko egzaminus. Auditorijose, kuriose labai prasta ventiliacija ir nėra galimybės atidaryti langų. Kartais atrodo, kad egzaminų taisyklė „sėskite kas antroje kėdėje“ skirta ne tik nusirašinėjimo prevencijai, bet ir neleistų kitiems uždusti.
O gal kai kurie tiesiog nesupranta perkeltinės „prakaituoti per egzaminą“ reikšmės ir mano, kad plauti rūbo prieš egzaminą tiesiog neverta?