Išgyventi Saulėtekyje

Ką gi, bandome skambinti Zebrui…

Kaip ir reikėjo tikėtis, automatinė moteriškė savo lėtu ir bejausmiu balsu nepasakė, kurį mygtuką reikia spausti, norint atsisakyti paslaugos. Paspaudžiau tą, kuris atstovavo labiausiai man tinkamai paslaugai. Po sekundės atsiliepė gyvas žmogus, paaiškinau, ko noriu. Liepė pasakyti abonento vardą ir pavardę, telefono numerį ir informavo, kad sujungs su kažkokia viršininke ar specialiste. Vienu žodžiu, atsisakyti paslaugos – čia jums ne šuns papas.
Kol jungė, pasiklausiau kažkokios grėsmingos dainos. Pagaliau atsiliepė ta žadėtoji viršininkė.
- Laba diena, norėčiau atsisakyti Zebra interneto – pasakiau aš.
- Laba diena – atsakė ji man ir pradėjo įkalbinėti nesiryžti šiam baisiam žingsniui. Va toks yra greitesnis planas, va toks kitas yra, galima ta ir aną, itt. Bet aš buvau tvirta – Jūs man tik pasakykite visas procedūras, kurių reikia norint atjungti Jūsų internetą. Moteriškė atsiduso ir pasakė, kad reikia prašymo su parašu, kurį reikia nunešti į Vilniaus 33 arba atsiųsti paštu. Kadangi nuvažiuoti į miesto centrą greičiau, negu susiruošti į paštą ir laukti, kol laiškas pasieks adresatą, parašiau prašymą (dešiniajame kampe vardas, pavardė, adresas, tel. numeris, per vidurį „Prašymas“, po juo data, toliau „Aš, Vardenis Pavardenis, abonento numeris toks ir anoks (iš manoteo kairioji viršutinio kampo), prašau atjungti man Zebro internetą.“, apačioje parašas), daviau pasirašyti tam, kam reikia (sutartis nebuvo mano vardu, juk tada vos pradėjau lankyti gimnaziją) ir nubėgau į centrą.
Įžengiau į Teo patalpas ir sustojau ties numeriukų dalinimo mašina. Man tiko tik „Kitos paslaugos“ mygtukas, kur mažomis raidėmis parašyta „laikinas paslaugos atsisakymas“. O ne, mielieji, išsiskirsime ilgam ;)
Turiu pripažinti, kad Teo jungia visų sluoksnių žmones. Mačiau ir rimtus kostiumuotus vyrus, šeimas, pasipiktinusius pensininkus (jų, beje, daugiausia, kaip ir turi būti). Šypseną išspaudė moteris, aprėkusi visą personalą, nes jai buvo atjungta telefono linija: „Aš Jums ne koks juridinis asmuo! Patikrinkite sąskaitą – kiekvieną mėnesį po 200 lt moku! Vieną kartą nesumokėjau! Aš Jums ne koks juridinis asmuo!“.
Pirmą kartą nieko nepešiau, nes pasirodo, reikėjo dar paso kopijos. Atsiprašantis mielos merginos veidas neleido ilgai ant jos pykti ir pasakiau, kad grįšiu rytoj.
Rytdieną vėl sėdėjau toje didelėje salėje ir laukiau, kol švieslentėje pasirodys mano numeris. Po pusvalandžio (ačiū Teo už minkštas kėdes) sulaukiau savo eilės.
- Laba diena, norėčiau atsisakyti Zebro interneto – pasakiau moteriai priešais mane ir padaviau prašymą bei paso kopiją.
- Laba diena. Ar galėčiau sužinoti, kodėl? – nebe pirmą kartą jaučiausi kaip išdavikė.
- Suradau geresnį pasiūlymą… – tyliai atsakiau. Kam man viso to reikėjo? Galėjau sau ir toliau draugauti su Zebru…
- Suprantu…
Po minutės sužinojau, kad internetą atjungs paskutinę mėnesio dieną. Viso Jums geriausio.

Kai internetą vedė prieš kelerius metus, iš pradžių atėjo tada dar Telekomo atstovė, pasirašėme sutartį, gavome modemą (su visais, nors ir trumpais, laidais – tereikėjo dar 10 metrų nupirkti). Po kelių dienų turėjo įjungti internetą. Vėliau atėjo žmogus – nuo – kompiuterių ir viską pajungė prie kompiuterio. Jausmas buvo nerealus :)
Dabar prijungimas truko trumpiau, nei valandą. Simpatiški vaikinai negalvojo, kad užteks 1 metro laido ir davė jo tiek, kiek reikia. Ištrynė Zebrą ir pasakė, kad internetas atsiras po valandos. Melavo – užteko 10 minučių.

Kai namiškiams pasakiau, kad įjungimas, laidai ir visa kita – nemokamai, negalėjo patikėti. Labai jau keistai tai skamba, kai prisimeni, kad kažkada visus metus mokėjai įmokas už įjungimą.
Nebėra modemo, kuris užėmė dvi vietas prailgintuve (vieną tiesiog uždengė) – galiu pajungti spausdintuvą ir įkrauti telefoną savo kambaryje. Maži pasikeitimai, bet džiugina.